Vengrija

Vengrijos respublika – valstybė vidurio Europoje, besiribojanti su Austrija, Slovakija, Ukraina, Rumunija, Serbija, Kroatija ir Slovėnija.

Politinė sistema

Vengrija yra parlamentinė respublika, jos vyriausybė atskaitinga parlamentui.

Vengrija – valstybė esanti centrinėje Europoje. Šiaurės vakaruose kalnų virtinė skiria Didįjį Alfoldą nuo Mažojo Alfoldo. Šiaurės vakaruose yra Transdanubian kalnai, o vakarinė Vengrijos siena ribojasi su Alpėmis. Kalnų grandinė nusidriekusi išilgai šiaurinės Vengrijos sienos. Aukščiausias yra Martos kalnuose esantis Kekes Peak kalnas, kurio aukštis yra 1015 m. Didžiausia Vengrijos upė yra Dunojus, kuri šalies teritorijoje teka 410 km ilgio ruožu. Tisza, kita Vengrijos upė, teka iš šiaurės rytų į pietus 580 km ilgio vaga. Didžiausias Vengrijoje yra Balatono ežeras, kuris yra labai seklus ir jo ilgis apie 70 km. Vengrijos dirvožemis yra žymus savo įvairumu. Lygumose vyrauja juodžemiai ir aliuviniai, tačiau vietomis aptinkama ir mažiau derlingų smėlingesnių dirvožemių. Kalvotose vietovėse vyrauja rudieji miškų dirvožemiai. Vengrijos klimatas - žemyninis, todėl čia žiemos būna šaltos, o vasaros - karštos. Sausį temperatūra visoje šalyje būna minusinė, o liepos vid. temperatūra - 20°C. Šalies centre, Budapešte, vidutinė sausio temperatūra būna -0,6°C, o vidutinė liepos temperatūra - 22.2°C. Vengrijoje per metus vid. iškrenta 635 mm kritulių. Vengrijos naudingųjų iškasenų resursai yra kuklūs. Šalis daugiausia turi akmens anglies. Šalies pietryčiuose kasama juodoji anglis, tačiau jos nepakanka vidaus poreikiams. Yra nustatyta, kad rusvosios anglies vietomis yra šiaurinių kalnų pakraščiuose. Šalies pietuose ir vakaruose yra naftos ir gamtinių dujų telkinių. Gamtinių dujų taip pat yra ir rytuose. Vengrai į kitas šalis eksportuoja boksitą, nes tai yra pati gausiausia geležies rūda Vengrijoje.

Kultūra

Svarbiausi vengrų įnašai Europai yra literatūroje, moksle, muzikoje ir tapyboje. IXX a. pradėjo kilti Vengrijos literatūrinis lygis. Amžiaus pradžioje populiariausi poetai buvo Danielius Beršenis ir Mihalis Vitezas, kol Andras Dugoniksas neparašė sėkmingiausio to laikotarpio romano. Po Vitezo sekė kiti talentingi rašytojai: M. Josika, J. Eotvosas ir M. Vorosmartis, kuris taip pat rašė ir poemas. Karolis Kisfaludis redagavo literatūrinius leidinius ir rašė pjeses. Žymiausi amžiaus lyrikai buvo S. Petofis ir J. Aranis, o I. Madacho poema „Žmogaus tragedija“ buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų. Žymiausi XX a. pradžios vengrų rašytojai buvo Z. Morišius, M. Lengelis, D. Šabo ir M. Kafka, kuri buvo pirmoji reikšmingesnė moteris vengrų literatūroje. Svarbiausi šio amžiaus poetai yra A. Jozefas ir E. Ady. Vengrų mokslininkai laimėjo keletą Nobelio premijų. Tarp šių mokslininkų yra pasaulyje gerai žinomi Džordžas von Bekesis ir Edvardas Teleris. Vengrija iš mirusių kartų gavo didelį liaudiškos muzikos palikimą. Liaudies muzika buvo interpretuota čigonų, kurie sudarė tradicinius liaudiškus orkestrus. Vengrų kompozitoriai Bela Bartok ir Zoltan Kodali pakeitė šią liaudišką muziką į žymiai modernenę ir patrauklesnę formą, tačiau šiuos kompozitorius labiau išgarsino jų kuriama muzika. Žymus XIX amžiaus kompozitorius Ferencas Listas, gimęs Vengrijoje ir įkvėptas šios šalies liaudies muzikos, visą savo gyvenimą pragyveno užsienyje. Vengrijos tapyba nėra taip pripažinta kaip jos literatūra arba muzika. Geriausias IXX amžiaus vengrų dailininkas buvo M. Munkasis. Kaikuriuose to meto vengrų dailininkų darbuose jaučiama prancūzų įtaka. Vengrų kultūra taip pat yra turtinga menu, šokiais ir kulinarija.

Pilną informaciją Jūs galite rasti Vikipedijoje

 atgal