Indonezija

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Ribojasi su Malaizija Borneo saloje, Papua Naująja Gvinėja Naujosios Gvinėjos saloje bei Rytų Timoru Timoro saloje. Indonezija nepriklausomybę paskelbė 1945 m. rugpjūčio 17 d., bet galutinai nepriklausoma tapo 1949 m. gruodžio 27 d., Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos. Iki nepriklausomybės Indonezija buvo vadinama Nyderlandų Indija arba Ost-Indija (Rytų Indija, plg. Karibų jūros salos Vest Indija, t.y. Vakarų Indija).

Politinė sistema

Indonezija – respublika, šalyje galioja 1945 m. konstitucija. Aukščiausias valstybės valdžios organas yra Liaudies konsultacinis kongresas. Į jį įeina visi parlamento nariai, administracinių rajonų ir visuomenės sluoksnių atstovai. LKK nustato valstybės politikos kryptį, penkerių metų kadencijai renka prezidentą, kuris yra ir vyriausybės vadovas. Įstatymus leidžia vienerių rūmų parlamentas – Liaudies atstovų taryba (460 deputatų, iš kurių 360 renka gyventojai, 100 skiria prezidentas). Parlamento priimti įstatymai neįsigalioja, kol jų netvirtina prezidentas. Vietos valdžios organai yra prezidento skiriami provincijų gubernatoriai, vidaus reikalų ministro skiriami regencijų bupatai ir miestų merai, bei kebupatemų ir miestų vietinės liaudies atsovų tarybos (4/5 narių renka gyventojai, 1/5 skiria vidaus reikalų ministras).

Palei pusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčių Azijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos – Borneo, Java, Sumatra, Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų, Sumatra, Borneo (jos dalis priklauso Malaizijai ir Brunėjui), Naujoji Gvinėja (jos dalis priklauso Papua Naujajai Gvinėjai) ir Sulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės derbėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias – Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta – Džajos k. (4884 m., Naujoji Gvinėja). Klimatas – subekvatorinis ir ekvatorinis; jūrinis. Temperatūros lygumose metų eigoje svyruoja apie 25-27°C, kalnuose – vėsiau. Metinis kritulių kiekis 2000-4000 mm (beveik visoje šalyje lyja ištisus metus, tik pietuose buna neilgas sausasis sezonas). Upės vandeningos. Svarbiausios: Kapujas, Baritas, Flajus. Ežerai nedideli, daugiausia vulkaniniai. 65% šalies ploto dengia tropiniai miškai. Pietuose yra savanų. Flora ir fauna ženkliai skiriasi tarp Kalimantano, Balio ir vakarinių salų iš vienos pusės ir Sulavesio, Lomboko ir toliau į rytus esančių salų iš kitos pusės. Ši ekologinė riba vadinama Volaso linija, pagal jos atradėją. Ši linija dažnai laikoma Azijos ir Australazijos riba.Šalia sostinės Džakartos, didžiausi Indonezijos miestai yra Surabaja, Medanas, Palembangas ir Semarangas.

Demografija

Indonezijoje gyvena daugiau kaip 150 tautų, iš kurių didžiausios: javiečiai, sundai, mandūriečiai, Indonezijos malajai, batakai, dajakai, baliečiai. Irian Džajos šiauriniame krante gyvena melaneziečiai, o vidiniuose rajonuose – papuasai. Miestuose ir plantacijų rajonuose yra kinų (daugiau nei 4 mln.), arabų (100 000), indų, pakistaniečių, olandų. Miestuose gyvena 17% žmonių. 87 % tikinčiųjų – musulmonai sunitai. Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis pagal musulmonų gyventojų skaičių. Šalyje yra krikščionių (katalikų – 3% ir protestantų – 6%), induistų (2%, daugiausia – Balio saloje), budistų (1%), konfucianistų.

Pilną informaciją Jūs galite rasti Vikipedijoje

 atgal